Hercas (ENG)

HERCOG VAN CRUNSKY

• Žirgo veislė: Holšteinas.
  
• Žirgo lytis: Eržilas.
  
• Žirgo amžius: 18.
  
• Žirgo paskirtis: Profisionalus konkūras.
  
• Žirgo ūgis ties gogu: 179 cm ties gogu.
  
• Žirgo kilmės šalis: Anglija.
  Žirgas man priklauso nuo 2008.??.??.
  

Spoiler:

Hercas... ♥

Jis man svarbus, kaip švelnus oro gūsis į plaučius.
Jis man šventas kaip vanduo iš po šaltinio.
Jo juodos akys privilioja kitados,
Ir noras skristi manęs nebebaugina.

Kiekvieną kartą kai aš jį matau,
Širdis mana lengvai lebgvai apšala.
O Hercai, Hercai ar girdi...
Sukursiu aš tam blogiui galą.

Kiekvieną diena su manim kartu
Lėki tu zovada kaip visuomet ryžtingai
Tik prisimink, prašau tik prisimink,
kaip aš tave myliu viltingai.
TM Ice.


Hercas:
Daugelis pavadina jį negražiu ir senu žirgu, daugelis sako kad toks žirgas gyvenime niekam neprilips, daugelis nemini jo gražiu žodžiu. Na ir kas? Tai man netrukdo jo mylėti, nes svarbu kad aš žinau- jis nuostabiausias, jam galiu paskirti daug daugiau žodžių negu betkuriam kitam žirgui, jis pats ištikimiausias draugas turintis pačią didžiausią širdį, greitas kaip vėjas, ir ramus kaip vasaros vėjelio dvelksmas, jis niekada nepradės pirmas, jis visuomet lauks mano komandos- bet vienintelis dalykas kuriam nereikia mano paskatinimo tai šuolis. Jam jis atiduoda visas savo jėgas ir norą, norą šokti... Daugelis pasakys- mergytėi pasisekė ji turi vieną žymiausių konkūrinių žirgų, bet pas mane jis toli gražu ne dėl to... Pas mane jis dėl vienos vienintelės priežasties- AŠ JĮ MYLIU. Manau nereikia žodžių ir ilgiausių sakynių tam apibūdinti, užtenka tik šių žodžių. Dažnai kai užeinu pas jį į gardą pamatau jį ramiai ir ilgėsingai žiūrintį į mane savo akimis. Kiekviena akimirka su juo man lyg paskutinė, kiekvienos varžybos su juo šėlmiškos, kiekvienas lėkimas su juo artinantis, kiekviena diena su juo svarbiausia, o ta diena... Ta diena kai mes susitikom...

Lauke švelniai pūtė vejelis o aš turėjau tuo metu tik vieną žirgą. Šeidį. Jis man nelipo ir nebuvo skirtas man. Bet vis tiek jį mylėjau ir žiūrėjau kaip savo mylimiausi. Vieną dieną man eiliškai būnant arklidese aš pamačiau jį... Jo tamsios akys žavėjo o būdas buvo toks eržiliškas, jį vedė keli vyrai bet šis visvieną sugebėjo išlėkti jiems iš rankų, visą dieną jį gaudė lakiojo paskui jį, bet vakare nustojo, numojo į eržilą ranka ir tarė, kas pagaus – tas lai ir turi. Tą dieną net nesiruošiau jo gaudyti, neturiu salygų dviems žirgams o be to, aš su juo nesusitvarkysiu. Bet kažkas mus sujungė. Vakare vaikščiojau po žirgyno apilynkes ir stebėjau besileidžiančią saulę, prie medžio pamačiau eržilo siluetą, o galiausiai judantį šalia manęs Hercą. Šis žaismingai gūgeno ir galiausiai nedrąsiai lyžtelėjo mano veidą, tą akimirką jis mane pakerėjo... Jis visai nebuvo toks baisus kaip atrodė, jis buvo švelnus kaip zuikutis, patekęs pas mane jis neturėjo nei vardo, nei kilmės knygos nei nieko... Tik po kurio laiko sužinojau jo vardą, bet tada jau buvo nemotais, pavadinau jį Hercu, ir sūkuriau jam naują gyvenimą, kiekvieną dieną laksčiau su juo ir rimtai treneravau, kvailiojau ir blezvygojau, nuoo ryto iki vakaro sedėjau jo garde. Jis man padėjo išgyventi viską : Šeido mirtį, arklidžių užsidarimą, milijoninį pralaimėjimą ir milijoninį liūdesį, visą laiką kai man buvo sunku jis buvo šalia, visą laiką kai man buvo beprotiškai gera jis taipogi buvo šalia- Jis mano angelas sargas, mano mažas angelėlis pasivaidenęs gražiausiu pasaulyje žirgo vardu.


Žirgas kuris nuolatos šalia...
Dažnai pastebiu kad virtualiame žirgyne žirgai renkami pagal sugebėjimus, įžimumą, ir nusipelniškumą... Gal būt man vienai tai atrodo kvaila, o gal būt ir tau... Hercai, tu visuomet šalia manęs, kaip bebūtų... Ar ateitų sunkus momentas, ar begalo šiltas tu visada buvai su manimi... Tada kai aikštėje nešėm su vėju pirmas vietas ir dabar kai aikštėje mums geriau nebesirodyti... Kartais nesuprantu kas pasikeitė... Ar aš jau nebe raitelė, ar tu ne toks žirgas koks buvai ankščiau... Mielasis mano Hercai... Ar prisimeni mano ašaras kai Šeidis išėjo... Ar prisimeni mano juoką kai pirmą kartą nusiskynėm pirmą vietą... Hercai, be tavęs aš tiek daug neisivaizduoju... Neisvaizduoju arklidės be tavo gūgenimo... Neisivaizduoju svajonių be tavęs... Neisivaizduoju šilumos be tavęs... Tu man esi kaip vėjas, kaip oras, kaip vanduo... Tu esi mano širdies dalis, be gailėsčio pasivogei ją, ir nenori gražinti... Ne, Hercai, geriau negražink, jaučiuosi saugiau kai žinau kad mano širdis yra pusiau tavo... Tu nuolatos šalia manęs, aš nuolatos šalia tavęs... Tikiuosi mes niekada neišsiskirsime, daugiau niekada nenorėsiu pamatyti kai tu nemano, vogti tavęs tamsią naktį... Ech prisimeni kai ta kvaiša nenorėjo tavęs grąžinti? Kai aš pakėliau skandalą, o galiausiai nakčia tave pavogiau... Tai buvo geriausios mano gyvenimo akimirkos, ar prisimeni kai ji apsimetinėjo manimi kad vėl tave turėti? Aišku prisimeni... Visgi ji mūsų neišskyrė... Ir nebeišskirs, myliu tave , mano mažasis Hercai ♥ .

Nenuleisk rankų...
Hercas- Tai pats ištikimiausias, ir labiausiai kovojantis žirgas visame plačiame pasaulyje. Jis niekuomet nenusileis, ir neplevesuos balta veliava. Šis žirgas gimė būti stipriu. Tai man ne vieną kartą įrodė. Netgi privesdamas mane iki sūrių ašarų. Tai įrodė paskutiniosios mūsų varžybos, jose mes nuskynėme trečią vietą, tačiau tai nėra svarbu. Kad ir žirgas smarkiai susižeidė galinę koją, jis niekuomet nerodo noro atsisveikinti su konkūrine aikšte. Kokia buvau kvaila, norėdama išsiūsti jį į retired. Kokia buvau kvaila kad nepatikėjau juo. Žinau tik vieną. Daugiau negalima tikėti savo protu, ir samonė. Geriau tikėti juo, nes jis visuomet teisus. Regis , su juo palyginus aš esu tokia kvaila ir naivi, tikiu viskuom, o blogiausia tai, kad aš tikiu pralaimėjimu. Tačiau jis man įrodė - NIEKADA NENULEISK RANKŲ. ♥

Hercas- Greitas kaip vėjas, švelnus kaip jo dvelksmas, jo meilė man visada reiškė daugiausiai ,daugiau nei mano gyvybė, daugiau nei kiekvienas dalykas šiame pasaulyje, jis vienintelis kuriuo galima pasitikėt netgi tuo atvėju kai nepasitiki savimi ir numeti viską į šalį, tik jis sušildo savo juodomis kaip anglis akimis, kurios parodo viską, ką jis jaučia, piktį, baimę, ar begalinę meilę kuri liejasi pro jo sūrias, ir retai matomas ašaras, jis nuolatos pasitinka mane savo švelniu gūgenimu, be kurio gyvenimas man atrodo nereikalingas, o išlydi švelniu žvengimu, kas karts kripšteli į mano striukės kišenelę, ir visuomet išgirsta mano juoką, kuris yra pats nuoširdžiausias pasaulyje. Kas kart kai mes visu greičiu pralekiame pro tuos laisvę kvepančius laukus, pro tas kažką veržiančias kliūtis, ar tesiog monotoniškai jodami aikštėje, mes jaučiame vieną kitą taip lyg mes būtume viena širdis, kuri myli tą kas yra jai svarbiausias, lyg keturios jo kanopos būtų mano dalis, o mano- žmogaus akys, lyg pagelbėja jamsuprasti kad žmonės kartais turi problemų, su kuriomis tik žirgas moka susidoroti.. Niekada nebuvo tokio dalyko kaip subaudimas... niekada mūsų ilgoje draugystėje, kuri yra amžina, kaip pasaulis, kuri yra amžina netgi po mirties...

















Čia ilsis zuikelio inventorius:

Spoiler: